Vyrauja nuomonė, kad susidūrimas su agresyviais veiksniais suteikia biologinei sistemai „viso gyvenimo apsaugą“. Įgytas atsparumas, pagrįstas specifinių baltymų (antikūnų) gamyba, iš tiesų veikia kaip atpažinimo sistema. Tačiau tyrimai rodo, kad šis resursas nėra begalinis: apsauginių žymenų koncentracija ilgainiui mažėja, ir vidinė terpė vėl tampa pažeidžiama.
Pagrindinė gynybos linija yra įgimtas, arba ląstelinis atsakas. Skirtingai nei antikūnai, kurie „laukia“ pažįstamo agento, ląstelių apsauga veikia proaktyviai. T-limfocitai ir makrofagai kasdien patruliuoja vidinėje terpėje, neutralizuodami netipines ląsteles ir nepažįstamus elementus dar prieš jiems spėjant sutrikdyti pusiausvyrą.
Tačiau norint, kad šis subtilus procesas vyktų efektyviai, būtinas nepertraukiamas aprūpinimas maistinėmis medžiagomis ir reguliatoriais. Be tinkamos hidratacijos, kokybiškų riebalų ir specifinių prohormonų net ir pati tobuliausia sistema pereina į ramybės būseną, leisdama grėsmėms prasiskverbti į ląsteles.
